Pagrindinėje gatvėje kaktomuša susidūriau su Rašytoju; jis ėjo skubriu žingsniu, nuleidęs galvą, murmėdamas kažką po nosim, o aš tuo metu kaip tik išlindau iš už pastato kampo. Iš po pažasties iškrito keletas knygų ir pažiro ant grindinio, ir jis metė pasipiktinusį žvilgsnį mano pusėn; bet staiga atpažino, išsišiepė ir sveikindamasis netikėtai apkabino.
„Aš suradau tave dominančią knygą, tą kurios ieškojai kai matėmės paskutinį kartą.“
Tai buvo daugiau nei prieš metus, ir aš nutylėjau prisipažinimą, kad buvau pamiršęs ne tik patį prašymą, bet ir pačios knygos pavadinimą. Jausdamas lengvą kaltę priėmiau pakvietimą užeiti į svečius, nors tuo metu skubėjau į pasimatymą prie laikrodžio bokšto; jo ciferblatą ir milžiniškas rodyklines rankas įžvelgiau tolumos peizaže. Be dvidešimt pirma. „Suspėsiu,“ tariau sau ir nusekiau paskui Rašytoją.
Kambaryje tvyrojo priplėkęs kvapas, o sienos apramstytos knygų lentynomis atstojo savotiškus tapetus. Prie vienintelio patalpos lango kabojo milžiniškas pasaulio žemėlapis, o po juo sedėjo dvi žmogystos tarsi iškritusios iš egzotiškų šalių. Palinkusios iš priešingų pusių jos susikaupusios žvelgė į šachmatų lentą. Rašytojas kostelėjo, ir kai dvi poros akių atsisuko į mus, šeimininko buvome vienas kitam pristatyti. Tas kuris sedėjo iš kairės, arčiau žemėlapio, vadinosi Keliautoju, o jo kaimynas įkritusiais žandais, Poliglotu.
Iš mandagumo prisėdau pristraukęs kėdę prie lango, taip kad matyčiau miesto laikrodį.
„Kinijoje švęsiu jubiliejų,“ šypsosi Keliautojas; jo žvilgsnis permestas per mano petį, žvelgia į tolį, į horizonto liniją už lango, tarsi locmanas varno gūžtoje eitų sargybą ir plačioje vandenyno begalybėje lauktų pasirodant žemės plotelio. „Kinija. Kinija. Kinija,“ kužda jis man tarytum krečiamas geltonojo drugio; ir jis pradeda pasakoti kaip kartą persirgo šia liga Brazilijos džiunglėse.
Galbūt kokia senutė toje šalyje vis dar žaidžia su jo plaukų sruoga, slapta nukirpta kol apsiniaukiąs protas gaivaliojosi išsekusiame, prakaito išmuštame kūne; ir šita sruoga priklijuota prie grubiai numegztos lėlės purvinais drabužėliais, ir senė, senosios magijos pagalba dabar valdo Keliautojo burną žiopčiojančią Kinijos pavadinimą, valdo jo pailgus dešinės rankos pirštus, sukiojančius raudoną smeigtuką, valdo nervingas, deginančias akis, klaidžiojančias po pasaulio žemėlapį. Smeigtukai išsibarstę po pasaulį tarsi kažkas iš dangaus atsitiktinai juos būtų išmetęs ant žaidimo lentos; matau tokias šalis kaip Butaną ir Gayaną. Iš viso suskaičiuoju devynias adatėlės raudonomis galvutėmis; tai štai ką jis turėjo omenyje kalbėdamas apie jubiliejų. „Kinijoje švęsiu dešimtąjį gimtadienį.“ Ir aš juo tikiu; jis man atrodo kaip dešimties metų vaikas, tas kuris vis dar užsidegęs pažinimo noru.
Keliautojas perstato vieną šachmatų figūrą, ir lyg perdavęs estafetę, užtyla, ir leidžia prabilti Poliglotui.
„Aš nugyvenau tris gyvenimus,“ taria. Ir lyg tarp kitko jis pakartoja tai trijomis kalbomis: lietuviškai, kinietiškai ir portugališkai. „Pirmoji – mūsų gimtoji kalba,“ tęsia jis, „tai mamos veidas. Ji supa mus ant šiltų rankų; su kantrumu dainuoja lopšines, o mes galim tik mirksėti akutėmis, ir – rėkti. Ir jos lūpos bando įsprausti mums pirmuosius garsus – „Ma-ma“, bet neklaužada liežuviukas vis nenori apsiversti, tik seilės ištrykšta burnos kampiučiuose; ir netgi jas kažkas mums paslaugiai nušluosto. Gimtoji kalba įaugus į mus, tampa medžio kamienu nuo kurio gali šakotis kitos. Tai, mano Pažinimo Medis.“
Žvelgiu į tris draugus bandydamas nustatyti kokio jie amžiaus, bet jie elgiasi vienu metu kaip kvailiai ir išminčiai; rimti veidai atrodo pasenę, sukritę vokai neša metų naštą. Bet tereikia vienam iš jų iškrėsti kokią šunybę (Keliautojas pasakoja kaip šį rytą paslėpė Poligloto dantų protezus), ir jų išraiškos atgyja, akyse įsimeta ugnelės, oda išsilygina tarsi popieriaus lapas; netgi bedantė Poligloto burna primena kūdikio fizionomiją.
„Ir kaip dažnai jūs susitinkate?“
Rašytojas vis knaisiojasi tarp savo lentynų, ištraukia vieną knygą, kitą, papurto galvą, ir ieško toliau. Bet išgirdęs mano klausimą, stabtelna, dirstelna į savo draugus ir šelmiškai mirktelna.
„Visuomenė mus moko skaičiuoti laiką vienodais intervalais: sekundėmis, valandomis, metais. Tačiau mes žvelgiame į tai kiek kitaip… Laikui mes suteikiame kitokią prasmę. Man jis įsiamžina knygos puslapiuose, Poliglotui naujos kalbos garsuose, o Keliautojui šalių peizažuose.
Kai išsiskiriame, patraukiame trimis skirtingais keliais: Keliautojas išsirenka dar neaplankytą šalį ir dingsta iš aplinkinių akiračio, Poliglotą užvaldo nauja kalba ir su juo tuo metu jau nesusikalbėsi, o aš įkrentu į naujai rašomos novelės puslapius ir užsidaręs kambaryje noriu matyti tiktai savo susikurtą pasaulį. Bet nors ir gyvename skirtingais gyvenimo būdais, kartais prieiname tą pačią upę, per kurią nutiestas tik vienintelis tiltas. Kaip tik ten ir susitinkame. O persikėlę į kitą kranto pusę, vėl išsiskiriam.“
„Man laikas,“ sakau pažvelgęs į laikrodį.
Jų linguojančios galvos man primena laivų eskadrilę besisupančią ant vandenyno bangų.
„Kada vėl galėsiu jus pamatyti? Aš užbėgsiu po dienos ar dviejų. Ar dar būsite čia?“
Jie juokiasi kartu
„Jeigu ne, susitiksime kitoje kalboje,“ taria Poliglotas.
„…kitoje šalyje,“ priduria Keliautojas.
„…kitos knygos puslapiuose,“ užbaigia Rašytojas.
„Pakvaišėliai,“ sumurmu po nosimi, ir uždaręs už savęs duris nusileidžiu laiptais žemyn, į pasaulį su visiems priimtinomis taisyklėmis.
Apačioje pažvelgiu į knygą, kurią prieš išbėgant Rašytojas įspraudė į rankas. Nubraukiu dulkes nuo juodo viršelio. Į mane pažvelgia auksaspalvės raidės – LAIKAS.
